Apie sienas, kurias patys pasistatome: pafilosofavimas apie tvoras
Vieną ankstyvą rytą, kasant sniegą prie kiemo vartų, toptelėjo mintis – kiek daug laiko mes praleidžiame galvodami apie tvorą tik tada, kai ji mums pradeda trukdyti.
Daugumą metų ji tiesiog stovi. Mes pro ją praeiname, pravažiuojame ir jos nebematome. Ji tampa peizažo, kiemo eksterjero dalimi, nebyliu mūsų kasdienybės palydovu. Kol ateina tokia žiema kaip ši. Tada supranti, kad tie keli milimetrai plieno tarp Jūsų kiemo ir gatvės turi savo „nuotaikas“. Vartų krumpliastiebis pasidengia ledu, sniegas užpusto jutiklius, o varčios, kurios vasarą judėjo lengvai, dabar atrodo nenori atsidaryti.
O tada ateina vasara ir vėl tvorą galima užmiršti? Nebūtinai. Negailestinga saulė ir UV spinduliai išryškina kiekvieną mikro-įtrūkimą ar atsilupusį dažų sluoksnį, kol žmona nebegali į juos nežiūrėti. Ir tada pradedi galvoti – ar tikrai sutaupiau tuos kelis piniginius vienetus?
Kodėl mes brėžiame ribas?
Vartai ir tvoros retai atsiranda be priežasties. Dažniausiai už jų slypi labai žmogiškos istorijos:
Nenuspėjama kaimynystė: Tai kaimyno šuo, vėl radęs kelią į Jūsų kruopščiai puoselėjamą gėlyną.
Laukinių svečių vizitai: Lapės, kurios naktimis šeimininkauja kieme, arba kiti miško gyventojai, primenantys, kad gamta ribų nepripažįsta.
Gamtos dovanos: Rudenį pustomi svetimi lapai, kurių nesinori grėbti, arba tiesiog dulkės nuo kelio.
Bet dažniausiai tai yra noras nubrėžti svarbią ribą. Pasakyti sau: „Štai čia baigiasi išorinis chaosas ir prasideda mano ramybė“. Tai psichologinis saugumas, kurį suteikia nors ir paprasta, bet fizinė konstrukcija.
Keista, kaip daiktas, kuris turėtų suteikti galimybę jaustis saugiai, kartais pats tampa mažu, bet nuolatiniu „rūpesčiu“. Kiekviena tvora yra įsipareigojimas ją prižiūrėti, reguliuoti ir saugoti nuo laiko poveikio.
Šukų tvora su vartais ant didelio nuolydžio
Nuotraukose, kurias matote mūsų galerijoje – tiesiog metalas. Šaltas, suformuotas, nudažytas. Vienas paprastas 3D segmento, kitas – sudėtingas, su lazerio išpjautais raštais. Bet už kiekvieno iš jų slepiasi vienintelis, išskirtinis motyvas atsitverti.
Klausimai pokalbiui
Mes matėme šimtus kiemų, bet kiekviena istorija vis kita. Todėl norime paklausti Jūsų, tų, kurie jau gyvena už savo tvorų:
Kas buvo tas tikrasis taškas, kai pasakėte: „Viskas, man reikia vartų“? Ar tai buvo konkretus įvykis, kaimyno žvilgsnis, o gal tiesiog vieną vakarą pajustas ilgesys privatumui?
Kada Jūs paskutinį kartą pastebėjote savo tvorą ne kaip kliūtį, o kaip vertę? Ar tai nutinka tik tada, kai kažkas sugenda, ar būna akimirkų, kai tiesiog sėdite terasoje ir džiaugiatės tuo tyliu ribos pojūčiu?
Kas labiau išvargino: pats pasirinkimo ir statybų procesas ar tas vėlesnis, tylus jos priminimas apie save per priežiūrą, sniegą ir bėgančius metus?
Mes čia nesame vien tam, kad siūlytume sprendimus. Mes tiesiog stebime, kaip keičiasi Jūsų kiemai ir kaip Jūs juose gyvenate. Jei turite savo istoriją – pasidalinkite. Mums nuoširdžiai labai įdomu.
